virš miesto tvyro rūkas, miglos

Nubudau, anot kalendoriaus, maždaug tada, kai saulė tekėjo. O pačios saulės nesimatė. Negalėjau jos pajausti. Jos tiesiog nebuvo. Ir dabar nėra, ir šiandien jau nebus. Kada bus – niekas nepranešė.

Gulėdama lovoje žiūrėjau į labai keistos spalvos dangų pro užuolaidų neužtrauktą lango plotelį. Rūkas ir migla apgaubė saulėtekį baltai pilkai rusva mistika: tarsi ir yra ta šviesa, bet kažkur toli toli, už tūkstančio šviesmečių. Kaip sename, 20-jo amžiaus pradžios filme, kur viski objektai yra tūkstančio ir vieno baltos ir rudos spalvų atspalvio. Kaip sena fotojuosta, kurioje išliko tik trumputis, akimirką trukęs šviesos prisilietimas. Kaip nelabai švari, kadaise buvusi balta uždanga, kuri nepakyla, tik per ją persišviečia kažkas didelio ir tolimo, pulsuojančio ir alsuojančio, nematomo ir paslaptingo.

Jau kurią dieną nubundu su saule. Kada beatsigulčiau, ką beveikčiau prieš miegą, ką besapnuočiau, apie septintą ryto – akys stačios. Visaip eksperimentavau, bet rezultatas tas pats. Anot senos budistų išminties, jei nepatinka padėtis – pakeisk ją, jei negali pakeisti – susitaikyk. Tad belieka tik džiaugtis, kad gal pagaliau turėsiu pakankamai laiko visiems dalykams, kurie pastaruoju metu man yra svarbūs.

Tokį rytą niekas neatrodo svarbiau negu gulėjimas lovoje. Visas mano feisbukas pilnas paveikslėlių ir įrašų, liudijančių, kad draugams taip pat yra kaip niekad sunku keltis ir pasinerti į šį japoniška estetika dvelkiantį, rūko ir miglų aptrauktą, tikrove vadinamą pasaulį. Tik japonų kraštovaizdžiuose nelabai jaučiama ta melancholija, kuri būdinga turbūt visiems Rytų Europos kraštams su senais, prastai prižiūrimais pastatais aptrupėjusiomis niūrių spalvų sienomis, aitriu šlapimo kvapu dvelkiančiomis tarpuvartėmis, prišiukšlintais parkeliais ir susigūžusiais praeiviais, kurių drabužiai dabar visą pusę metų bus įvairių rudų, juodų, pilkų ir balkšvų atspalvių. Melancholija, kuri verčia kasryt užduoti sau klausimą: o kam visa tai?

menulis ruke

Draugas, kelis metus kenčiantis nuo depresijos, kuri šaltuoju metų laiku visada, ką jis bedarytų, paūmėja, patarė ryte, pagal galimybes, užsiimti kažkuo maloniu. Pirmiausia daryti tai, kas patinka. Lovoje paskaityti knygą. Kažką parašinėti. Atsigerti arbatos. Lėtai, bet užtikrintai atsikelti. Nesiimti iš karto tvarkyti reikalus, nepulti prie darbų. Pirmiausia pabūti su savimi, susitaikyti su neišvengiama būtinybe nugyventi dar vieną dieną. Palepinti save skaniais pusryčiais, judėti neskubant, įsijaučiant į tai, kas sukuria jaukumą, mėgautis, kuom tik gali.

Įsijungti muziką, grąžinančią tikėjimą nerealiais žmonių sugebėjimais. Su pižama pasėdėti prie lango, stebint praeivius, šuniukus ir varnas. Nusiprausti šiltu vandeniu, apsirengti mėgstamais drabužiais. Ir feisbukas iš ryto yra sveika, jei tik neturi kitos galimybės pabendrauti su sau simpatiškais žmonėmis. Ir kai jau įgausi jėgų bei pasitikėjimo, galima dirbti darbus ir imtis visokių svarbių dalykų bei susitikimų. O mankštintis ryte jautresniems personažams geriau nemėginti. Pasimankštinti, prasilankstyti, pasiražyti galima tuomet, kai jau būsi įsivažiavusi į dieną, kai nuo sėdėjimo prie knygų ir kompiuterio paskaus nugarą, kaklą, nuo rašymo – rankas, nuo mąstymo – galvą. Kitais atvejais mankštinimasis ryte yra geležinės valios reikalas. O su geležine valia tegul terliojasi tie, kurie ja tiki. Kurie nėra patyrę griežtų, rūsčių robotukų armijos prievartos būti ne tuo, kuo yra ir visada buvo. Kurie kažkokiu geležiniu būdu sau ją ištreniravo. Išsidresavo.

Virš miesto tvyro rūkas, miglos.

Eilutė iš Kristinos Inčiūraitės video darbo “Susitikimas“ (http://www.inciuraite.lt/page2/page28/page25.html) skamba galvoje visą rytą, kol slankioju po namus neplauta galva, su puodeliu pienu atskiestos Pu-erh arbatos. Rytą, kuris nepanašus į rytą. Rytą, kuris atrodo kaip be galo ištemptas gerokai pakramtytos ir belen kur priklijuotos gumos gabalas. Rytą, kurio niekas nelaukia. Kuriuo nesidžiaugiama. Kuris sukelia tik atodūsius ir begalę egzistencinio pobūdžio klausimų. Kuris akvareliškai perteka į dieną ir vakarą, panašius į lygiai tokius pačius, niekuom nesiskiriančius kramtytos gumos gumulėlius. Juk iš tokių nesimato, kas, kada ir kokiomis aplinkybėmis tą gumą kramtė….

leaving East Prussia

Draugas dar patarė vos atsibudus prie lovos įsijungti nedidelę lempą ar kitokį šviestuvą. Kad pati sau susikurtum iliuziją, jog diena vis dėlto ateina su šviesa. Su tikra šviesa, o ne šia apgailėtina šviesos imitacija. Tarsi kažkas danguje būtų sumanęs taupyti šviesą ir šilumą, atitenkančius šio krašto gyventojams. Kad sutaupytų ir už sutaupytas lėšas – ką padarytų? Niekas nepranešė. Ir šiandien nepraneš. Ir rytoj.

Feisbuke dešimtą valandą ryto atsirado kitas draugas, kuris vakar vakare skubėjo užbaigti pokalbį per chat’ą, nes ketino keltis devintą valandą. Kai pasakiau, kad kėliausi septintą, prunkštelėjo, kad jam tai įspūdžio nedaro. Kad turi, kas jam reguliariai pasigiria, jog atsikėlė septintą, nubėgo kelis kilometrus ir išgėrė glotnutį.

Bet juk aš nesigyriau, tik konstatavau faktą. Žinau, kad draugą, kaip ir mane pačią, tokie sveikuoliai erzina. Bet juk galėjo jiems taip ir pasakyti į akis, o nekrauti jų sukelto erzulio man, kuri visai nesididžiuoja, nesigiria ir pati nesidžiaugia, kad taip anksti atsisveikino su šiltu guoliu.

Tačiau į akis pasakyti tam, kam iš tikrųjų skiri tą pastabą, yra kur kas sunkiau, negu po ranka pakliuvusiam ir su tuo erzuliu visai nesusijusiam pašnekovui. Su tais sveikuoliais dar teks bendrauti, dirbti, kurti projektus, neapsimoka jiems išrėžti tiesiai šviesiai į akis, kad užkniso jų sveikuoliškos kalbos. O štai atsitiktinai pasipainiojusiam žmogui galima iškrauti viską, ko laiku nepareiškei kitiems. O paskui tiesiog pasakyti, kad sorry, man pirmadienis. Nusistebėti, kam tas nekaltas pašnekovas taip jautriai reaguoja. (Tarsi buvimas jautriu yra įjungiamas ir išjungiamas, kaip koks kompiuterio nustatymas). Nusipurtyti, žvaliai nusišypsoti ir eiti gelbėti pasaulio.

Visiems šiandien yra pirmadienis. Deja. O jautruoliai ir užsimerkę, ir miške pagyvenę visą mėnesį be laikrodžio, mobilaus ir kalendoriaus gali tiksliai pasakyti, kuri savaitės diena išaušo. Nes jie jas jaučia, tas savaitės dienas, visomis odos poromis. Visais raumenimis. Visais kvapų receptoriais.

don pedro

Bet pasaulyje teisybės nėra, ypač pirmadienį. Ypač bendraujant per feisbuką. Ir kol sveikuoliai žvaliai žvygaudami mankštinasi ir geria glotnučius, jautruolė atsidūsta ir eina paskaityti ko nors apie karmą. Nes jai ta geležinė sveikuolių valia, poreikis skelbtis ir net pati mintis, kad žmogus turėtų save nuolat dirbtiniais būdais užvedinėti ir atkakliai tobulinti, kelia šleikštulį.

Apie šleikštulį jau parašyta tokia įžymi ir itin gudri knyga, bet matyt, teks parašyti dar ne vieną.

pastebėjimas apie nutylėjimus

Niekas, aišku, ir nesakė, kad galima per FB diskusijas rasti teisybę. Aš turbūt idealistė, kad vėl ir vėl kažką mėginu įrodyti per tas diskusijas, bet niekam ta tiesa neįdomi. Iš tikrųjų jos mažai kam ir reikia.

Nes žymiai labiau reikia jausmo, kad esi “tarp savų“, kaip faina loti trise ar keturiese ant visiškai nepažįstamo žmogaus, sakyti jam “tu“ nuo pirmo sakinio, kreiptis “panele“ kaip į kokią kikenančią blondinę, jaustis pranašesniu vien dėl to, kad esi toks žiauriai kietas ir turi palaikymo komandą. Niekam tos teisybės nereikia. O ir kam jinai rūpi, jei esam tokia kieta chebra. Jei vienas ką pasakė, tegul ir nusišneka, jį reikia palaikyt iš paskutiniųjų, nes jis “savas“. O nesavą galima išjuokti, žeminti, rodyti jam jo vietą, tegul nelenda čia su savo teiginiais, mes nenorim žinot, mums viskas gerai.

Pavyzdžiui, paklausia mergina feisbuko draugių, ar joms patogu vaikščioti su aukštakulniais, nes jai reikia renginiui juos avėti ir žiauriai nepatogu. Nespėja kokios dvi draugės pareikšti savo nuomonę, kai ateina kiemo kietuolis ir pareiškia, kad jam labai gražu moterys su aukštakulniais. Ir gali pateikti krūvas informacijos, kad aukštakulniai nesveika, vis tiek visas choras berniukų ir mergaičių tuoj pradės loti, kad tu nusišneki. “Mano teta netgi kambario šlepečių nori su kulniuku, tai įrodo, kad kablai yra labai patogu“. Nesvarbu, kad deformavosi tetos koja ir ji jau nesugeba vaikščioti basa, dėl to jai reikia avalynės su kulnais. Nesvarbu, kad pirminis klausimas buvo merginoms ir apie tai, ar kablai yra patogu. Atėjo vienas erelis, pareiškė, kad jam gražu, ir viskas, gali kalbėti ką nori – jau esi priešas, jau “nusišneki“, galima lazdavotis ir iš tavo FB vardo, ir nuotraukoje įžiūrėti, kad esi “senmergė“, ir t.t. O ginčiniesi su juo, žinoma, dėl to, kad jam pavydi, nes matai koks jis tiesus ir šviesus, o tu pikta ragana, aišku kad norėtum būti kaip jis, dėl to ir konfliktuoji taip aršiai!

Bandai inteligentiškos draugės FB draugams įrodyt, kad Lietuvos skinai palaiko Putiną – tai ilgai negalvodami tau pasako, kad su tais skinais pati ir tūsiniesi, jei taip gerai žinai. Geležinė logika. Bet ji jiems yra priimtinesnė negu faktas, kad skinai egzistuoja ir štai jau garsų muzikantą Psichbaryje sumušė. Ne, tai visai ne dėl pažiūrų, jie net ir ne skinai, paprasčiausi “treninguoti marozai“ – nors kiekvienam bent iš arti mačiusiems marozus yra aišku, kad apie Putiną jie tikria nediskutuoja, nes neturi tam pakankamai IQ. Pažiūrėk, sako, į delfi nuotraukas – normalūs jaunuoliai. Nors akivaizdu, kad į teismo salę, kur juos ir nufotografavo, jie su skinų tipiškomis striukėmis neitų ir apskritai, net jų mamos, kaip dažnai ir būna, nežino, kad jie žmones muša iki sąmonės netekimo vien už klausimą “Kam čia patinka Putinas“. Ne, mes nieko panašaus nematėm, pro mūsų kiemą nepraėjo, vadinasi, jų nėra.

Na, nemato jie tų skinų, vadinasi, jie neegzistuoja, ir įrodinėk tu, ką nori. Gali kiek nori pasakoti, kaip savo akimis ir ne vieną kartą matei pro Psichbario langus, eidama pro šalį, kad ten susirinkę basagalviai tipiškom nacių striukėm ir pakaustytais kerzais – na ir kas, sako išmintinga liaudis, jie tiesiog normalūs, kultūringi jaunuoliai, negalima visų taip nurašyt. Ir išvis, džiaukis, panele, kad Lietuvoj nėra pogromų, masinių prievartavimų ir pan. – viskas labai gražu, ramu, nereikia muzikantams valkiotis kur nepriklauso, ir negaus į galvą.  Tada pasakai, kad pogromai ir kiti grupiniai nusikaltimai išauga iš mažų “nematomų“ ginčų, išsivysto lėtai, tada, kai aplinkiniai užsimerkia, įkiša galvas į smėlį ir vaizduoja, kad nieko nevyksta, kad “patys išsiaiškins“. Vienas iš tų erelių, mėginusių mane įtikint, kad skinai yra balti ir pūkuoti, taip ir parašė: “Kartais geriau patylėt…“ Taip, sakau, dėl tų tylinčių ir vyksta tokios neteisybės, dėl to, kad užsimerkus gyvent patogiau, o didelės nelaimės juk irgi neatsitinka lygioj vietoj, šiaip sau – ir naciai Vokietijoje valdė beveik šešis metus ir tik tuomet pradėjo koncentracijos stovyklas įrenginėti. Pradžioje irgi visi kišo galvą į smėlį ir tylėjo, nes o ką, niekam gi netrukdo, o kaimynai žydai tikriausiai prisidirbo, kad juos suiminėja.

Kaip ir įprasta, ką tokioj “diskusijoj“ bekalbėtum – jeigu jau pašnekovas, o ypač diedas, o ypač du diedai, palaikė tave “panele, neišmanančia, apie ką šneka“, tai ir laikys toliau, ir nieko tu neįrodysi, kad ir turėtum visus pasaulio faktus. Nes jiems pateikiau straipsnį apie nacius – o jie man sako, kad prieš kelis metus rašytas, informacija per sena. Pasakai, kad pogromai prasideda visiems tylint – o jie reikalauja, kad pateiktum faktų, kada ir kur Lietuvoje vyko tie porgomai. Kaip galima dasigalvoti iki tokio lygio? Ne, tai čia “panelė triedžia“, tai jau aišku, kad dabar ką ji bepasakytų, bus vien “triedalai“. Gali draskytis ir įrodinėti tris paras iš eilės, vis tiek tau jau uždėjo antspaudą, kad tu “triedi“, tai dabar kiekvienas tavo žodis, kad ir paprasčiausias “oi“, bus interpretuojamas kaip “triedalai“. Galėčiau įdėti puikų straipsnį iš anarchija.lt apie skinus ir nacius. Bet kaip tu tiems galvotiems diedams parodysi tokį straipsnį? Sakys, ai, čia tie anarchistai, kurie prieš valdžią, jie nesveiki, patys žmones muša, ko čia kiši tą jų straipsnį, akivaizdu, kad jie nieko neraukia, patys yra debilai kad valstybės nepripažįsta. ( Kai reikia užvažiuot ant anarchistų, staiga visi pasidaro tokie didžiuliai valstybės ir valdžios gynėjai, nors tą valdžią pats kasdien keikia).

Na ir ką, negi pradėsiu knaisiotis internete valandų valandas, kad jiems pateikčiau tuos faktus? Ir dar kai su manim taip bendraujama, lyg būčiau kiaules kartu ganiusi? O jau išsipūtė, o jau pasirodė solidarūs du diedai, vienas per kitą rėkia, kad neturiu jokių faktų, nes jie neegzistuoja. Gerai, avinai, gyvenkit sau palaimoje, tikėkit, kad skinai yra nekalti, kol jūsų pačių nesumuša. Eikit į tą Psichbarį patys, neskirkit marozo nuo nacio ir toliau, koks mano reikalas. Tendencijos tokiose “diskusijose“ visada tos pačios: “saviems“ leidžiama ir ant galvos užlipti, o “nesavas“ užantspauduojamas kone visam likusiam gyvenimui, kad yra debilas, nes nepateikė faktų. Na, nėra tau tekę susidurti su naciais, tai iš kur aš tau tuos faktus ištrauksiu. Parado per Gedo prospektą tau mažai? Ne, jis tau nieko nereiškia, tai patriotiškas jaunimas smaginasi. Diawarą gatvėje pavadina bezdžione? Tai čia juk juokelis, nereikia taip imti į galvą. Į Psichbarį užsieniečiui pavojinga įeiti? O kam tie užsieniečiai valkiojasi kur papuola, sėdėtų visi tyliai savo viešbučiuose ir nekiltų jokių konfliktų.

Ta tiesa nieko nedomina, nes be jos yra ramiau. Geriau patylėti, apsimesti, kad nieko nevyksta, “tegul patys asmeniškai aiškinasi“, geriau “nesikišti“, nereikšti savo nuomonės, o pareiškusį užmėtyti akmenimis – ko čia keli vėją, varai ant nekaltų  žmonių. Išeini iš tokios diskusijos – tai tave dar mažiausiai pusę dienos apkalbinėja, kaltina bailumu, masiškai spaudžiami “like“ po dėdžių pasisakymais, nes juk nepateikei statistikos, vadinasi, debilė esi ir klausyt tavęs išvis nereikia. Juo labiau kad tu “panelė“, kurianti monstrus ramioje visuomenėje, tau ir šiaip gyvenimas, matyt, nemielas, jei kišiesi ne į savo reikalus. Sėdėk savo kieme ir nevapėk – ką tu čia gali išmanyti? O jei dar pasišakosi, tai tuoj mūsų dėdės ekspertai tau paaiškins, kad tu a) esi linkusi ginčytis, nes esi šiaip labai piktas žmogus, b) tavęs kažkas nedapiso ir dėl to esi nepatenkinta visu pasauliu c) esi beprotė, visur matanti priešus.

Ir kas čia belieka, tik pasijuokti sau į saują ir laukti, kol dėdės akis į akį susidurs su kokiu bulium tamsioj gatvėj, kuriam dėdės fizionomija nepatiks ir už tai jis gaus malkų. Nes ir Daktaro chebra irgi savo versliukus ramiausiai suko dėl to, kad visi aplink tylėjo ir apsimetinėjo, kad nieko nevyksta. O kai dėdės dukra pagimdys juodaodį vaiką ir jis susilauks atvirų lietuvių patyčių, tegul dėdė prisimena, kad naciai ir skinai Lietuvoje neegzistuoja. Išvis daug kas neegzistuoja, viską išsigalvoja tas jaunimas, padorus žmogus, vaikščiodamas į darbą ir namus, jokių banditų aplinkui nemato. Kaip “nematė“ ir dešimtajame dešimtmetyje, kai įsigalėjo Daktarai ir kiti nusikaltėliai – jie irgi išaugo iš tų padorių kiemo berniukų, kurie gal netipiškai rengėsi ir šlaistėsi neaišku kur didelėm gaujom, kartais pistoletais pažaisdavo, kartais kokią mašiną sudegindavo. Jei kažką skriaudžia, vadinasi, yra už ką, o mes geriau patylėkim…

vasarai ilgai neateinant – reminescencija

Vėlų vakarą sėdim su drauge degalinėje, kažkur Lenkojos pakrašty, ant žolės, pasitiesusios pledukus, sukam vieną po kitą tabako cigariukus ir plepam. Ką tik sėkmingai išlydėjome du čekus tranzuotojus. Jie keliauja iš Čekijos į Latviją, pas draugą latvį, kuris dirba bare ir juos pakvietė savaitgalį atsigerti alaus (!). Prieš išvažiuodami jie mus galingai aprūko, primaitina tirpiom sriubytėm ir pažada “See you in the Facebook”. (Šiandien gavau nuo vieno iš jų laišką. Mokosi čekų kalbos universitete ir dirba konservų fabrike. Konservuoja vaisius. Įdomus personažas…)

Pasėdėjusios valandėlę palaimingam rūke, nutariam nueiti į aplinkinius laukus, pasistatyti palapinę ir miegoti, nes 6 val. išvažiuojam su lietuviu fūristu namų link.

Tik nuėjus nuo degalinės, draugei prasideda paranoja, bematant nugrybauja į kažkokį miškelį, ieškau jos nesvietiškai išsigandusi, pagaliau išnyra iš šnarančios tamsos: “Man pasirodė, kad mane kažkas šaukia….”

Nutariam iš viso nemiegoti, nes liko tik pora valandų laukti.

Nuo kaulus veriančio šalčio gelbėjamės apsirengusios visus drabužius, kuriuos tik pavyko rasti kuprinės viršuje. Apsimuturiavusi pleduku iki ausų, pradedu megzti. Turiu su savim megztinį, kurį “pribaiginėju“ kelionės metu.

Sustoja šalia mentai, pasižiūri į mus pro langelį ir nieko nepasakę išvažiuoja – ką jau čia iš tokių bėdulių išpeši.

Ledinis šaltis toliau kyla nuo žemės, veria kaulus.

Teka nuostabiai raibuliuojanti saulė. Pradeda čiulbėti paukščiai, degalinėje vienas po kito lipa iš fūrų užtinę vairuotojai.

Draugė jau vos ne pati su savim kalbasi, nes aš knapsiu prie mezgimo. (Parvažiavus pusę to, ką ten numezgiau, teko išardyti, nes išėjo šleivai kreivai).

Po to atvaro sportinė mašina, joje bumksi muzika, nusileidžia langas ir vienas iš dviejų vietinių erelių pilku džemperiu kažko klausia lenkiškai.

Draugė pavargusi pakelia galvą: “Do you speak English?”

Pusės minutės pauzė.

Lenkai tylėdami užsuka langus ir išvažiuoja atgal į savo miestelį.

Aš trumpam nulūžtu. Pasineriu į juodo karšto deguto duobę ir joje palaimingai plūduriuoju, per miegus jausdama, kaip tinsta ir tirpsta visą parą iš batų neišlipančios kojos.

Pažadina žvalus ir optimistiškas draugės balsas: “Einam, dėdė atsikėlė!”

vaivorykste

neatsigręžk rūstybėje

Pastaruoju metu neretai apima toks jausmas, kad gyvenu kažkokių brokuotų robotų šalyje. Kad esu vienintelė, kuriai rūpi šioks toks jausmas ir kuri nemėgsta kankintis. Tiek daug žmonių, kurie man lyg ir artimi savo pasaulėžiūra, lyg ir patinka, leidžia savo gyvenimo laiką arba visiškai negailėstingai patys save įvarinėdami į kampą prie progos ir be progos, arba praktikuodami bėgimo nuo bet kokių jausmų taktiką. Taip, labai svarbu yra siekti, eiti į priekį, daug dirbti, gauti apčiuopiamų rezultatų – diplomų, pinigų, mokslinių straipsnių, nacionalinių premijų, parūpinti sau ir savo vaikams, anūkams bei proanūkiams stogą virš galvos, duonos riekę su sviestu, gerą vardą, aukso medalį, sidabro žiedą iš šeimyninių relikvijų kolekcijos, ir – daug prisiminimų apie nepasidalintą skausmą, nuojautą, kad vis dėlto tie užsidirbti dalykai mažai ką reiškia palyginti su, rodos, paprasčiausiu dalyku – šiluma. Arba – švelnumu. Kažkuo pūkuotu, lengvu ir neapsakomai maloniu, ką nevalingai prisiminsi visą gyvenimą, ypač  – kai bus riesta, kai norėsis verkti, kai, rodos, nebus likę jokios išeities. Švelnumas pačiai sau – savo vidiniam vaikui, kurį visi turime, tik ne visi pripažįstame. Truputis neracionalios, nepamatuotos, neapskaičiuotos ir į biudžetą neirašytos simpatijos žmogui, kuris šalia arba toli, bet atrodo, kad šalia, nes jūs susišnekate. Tai labai retas reiškinys robotų pasaulyje – susišnekėti, nes programa “dirbk, kol nukrisi“ užsiloop’ina pati ties savimi, užsikabliuoja, paskutinei algoritmo eilutei baigiantis iššoka pirma, ir vėl ateina nauja diena, kai keliamasi su žadintuvu, tai yra – per prievartą, kai pamirštama pavalgyti, apsirengiama ne taip, kaip norėtųsi, kai neva trūksta laiko paguodos ir užuojautos žodžiui, arba tiesiog meiliam žvilgsniui tiems, kurie aplinkui – tiems, kurie irgi “negali sau leisti“ racionaliam, protingam, ekonomiškam, taupiam gyvenimui trukdančių emocijų ir jausmų.

Nenoriu pasirodyti moralistė, pamokslaujančia, kaip svarbu būti geram aplinkiniams – tą jau nuo darželio visiems į galvą įkalė stropios pedagogikos išpažinėjos (baisu ir pagalvoti, kas ta pedagogika iš esmės yra – būdas paveikti nesubrendusį organizmą demonstruojant idealus ir tobulus pavyzdžius tam, kad tas protas suvoktų vadinamąsias vertybes, bet nesuvoktų, kad yra apribojama jo laisvė savarankiškai mokytis iš savo patirties.) Bet man tiesiog gaila žmonių, kurie praleidžia tokią nuostabią galimybę – būti švelniam, pirmiausia sau, skanauti šį pasaulį po truputėlį, it išsvajotų itališkų ledų nuo gracingai išlenkto sidabrinio šaukštelio iš močiutės kolekcijos. Prabangą atleisti sau netobulumus ir nepasiektus idealus bei tikslus, prašmatnybę mylėti kitus tokius, kokie jie yra, laisvę atsiriboti nuo tų, kurie nepatinka. Tas būtinumas dirbti, paverstas masine psichoze, manija ir fetišu, bet čia pat apdainuojamas kaip kilni žmogaus misija, kone viso gyvenimo tikslas, atima iš žmogaus galimybę rinktis – būti savimi ar būti “apsirūpinusiu“. Atima kone svarbiausius dalykus – meilę sau, netobulam, meilę netobuliems artimiesiems, meilę mažai pažįstamiems žmonėms, su kuriais stebuklingu būdu netyčia suveda likimas, kad tuojau ir vėl išskirtų. Švelnumo, sutinku, ne visiems iš prigimties daug duota. Ne visiems po lygiai atseikėta. Atšiauriomis šiaurės sąlygomis ilgai nepadainuosi serenadų mylimajai – geriau mašinos raktelius jai į delną įspausi ir apsisukęs vėl skubėsi į darbą. Užuot pasimėgavęs vakariene su draugais – paimsi darbo į namus, kad paskui galėtum tiems patiems draugams girtis, kad skrendi polisiauti į Egiptą. Griežtai auklėsi vaikus, kad nepriprastų prie sentimentų, kad žinotų savo vietą – prie protą lavinančių žaidimų, prie lentynos su enciklopedijomis ir prie mokyklinio suolo, iš kurio turėtų išeiti mažiausiai su devintukais papuoštu atestatu.

Tokia olandų menininkė prieš kelerius metus Lietuvoje darė tyrimą – mokyklose dalino vaikams lapelius, kuriuose jie turėjo parašyti, ko labiausiai gyvenime bijo. Paskui tuos lapelius surinko ir padarė iš jų parodą. Tai buvo dar prieš krizę, vadinasi – klestėjimo ir masinio daiktų garbinimo laikais. Kai pamačiau tuos lapelius (manęs paprašė išversti vaikų atsakymus), ilgai sėdėjau apšalusi.

Dešimties-keturiolikos metų, skirtingų mokyklų moksleiviai (tiesa, dažniausiai – vilniečiai) labiausiai bijojo “nuvilti žmones“, “nepasiekti savo tikslų“, “nepateisinti lūkesčių“, “sužlugdyti viltis“,“gauti blogą pažymį“ ar “netapti niekuo“.  Sunku patikėti, bet vos vienetai bijojo to, ko vaikams ir “priklauso“ bijoti – vorų, tamsos, dantistų ir panašių dalykų. Visur ta neaprėpiama baimė pralaimėti, nepasirodyti aukštumoje, užsitraukti tėvų ar mokytojų rūstybę nepakankamais rezultatais. Man, savo ruožtu, baisu buvo įsivaizduoti, kas iš jų išaugs. Dar viena frustruotų, blogai miegančių, neskaniai valgančių, amžinai susiraukusių, paniškai bijančių nusižengti taisyklėms, asmeninę iniciatyvą dar gemalo stadijoje palaidojusių piliečių minia? Būsimų neurotikų, taip pat “sėkmingai“ iškraunančių blogas emocijas savo vaikams, karta? Tokio amžiaus, kaip jie, labiausiai bijojau filmuose  matyto karo ir pamesti mėgstamą žaislą. Aišku, ir pati gaudavau gerą adrenalino dozę, kai pareigingi tėveliai po darbo tikrindavo, kaip paruošiau pamokas: jei nesugebėdavau išspręsti nekenčiamos ir nesuprantamos geometrijos uždavinio, tėvas atidėdavo laikraštį ir įtempdavo atmintį apsiginklavęs vadovėliu, motina su virbalais, duonos raikymo lenta ir plastilino gabalu rankose bandė nevėkšlai dukrai pavaizduoti kampus, kuriuos reikėdavo išmatuoti – kartais užtrukdavome iki kokios trečios valandos nakties, galiausiai aš taip ir likdavau nieko nesupratusi ir išsigandusi savo pačios erdviniu mąstymu nepasižyminčio proto, užtat tėveliai užmigdavo ramiai – kitą dieną vaikui nebus gėda pasirodyti “ne tokiu, kaip visi“, kurie, atseit, kuo puikiausiai viską suprato ir išsprendė be jokios pašalinės pagalbos. Ir šitaip – trejus metus, kol galiausiai baigiau mokyklą: oficialią išleistuvių dieną klasės auklėtojos buvau taktiškai paprašyta taip plačiai nesišypsoti bendroje nuotraukoje, juk baigiant mokyklą privalu gedėti nerūpestingos vaikystės ir šauniojo mokytojų kolektyvo.

Geometrijos iki šiol nekenčiu visa širdimi, kaip ir tėvų susirūpinimo “nestandartiškai“ gyvenančios dukros reikalais, kaip ir klasiokų, bijojusių paprieštarauti klimakso kankinamai auklėtojai, garsiai besišaipančiai iš rašinėlių laisva tema, etikos mokytojui, kurio pamokose nebuvo nieko susijusio su etika, ar dvasinga save laikančia istorijos mokytoja, vertusią mintinai mokytis niekam neįdomių luditų sukilimų datų. Nekenčiu pedagogikos. Nekenčiu uniformų, neva labai patogiai apsaugančių vaikus nuo “puikybės“, neišvengiamai kylančios dėvint patinkančius drabužius. Nekenčiu ketinimų apsaugoti nuo tiesioginio patyrimo statant užtvaras, sarkastiškai perspėjant apie pavojus, visų akivaizdoje sugėdinant “ne tokius, kaip visi“, tyčiojantis iš pirmosios meilės. Juk – “rimtiems vaikams turi rūpėti tik mokslai, o ne jausmai“, “kai užaugsi, tada paskui bernus/mergas ir lakstysi“, “ne tam mes tave auginom, kad po pamokų su draugeliais dykinėtum“. Klausimas – o kam jūs mane auginot? Žinoma, tam, kad aš senatvėje “stiklinę vandens“ atneščiau, apsupčiau jus gerai besimokančiais anūkais ir veisliniais šunimis. Ir apkamšiusi jus patogiame krėsle įduočiau į rankas mobilų ir nuotolinio valdymo pultelį – ir bėgčiau vėl į darbą, kuriame dirbu tiek daug tik tam, kad galėčiau šeimai dovanoti brangias kalėdines dovanas.

Neseniai virtualiai bendravau su išsilavinusia, intelektualia save laikančia kauniete, kuri mane pasikvietė draugauti į facebooką – matyt, daugiausiai dėl to, kad esame to paties universiteto absolventės. Paskui dėl to man ir buvo labiausiai priekaištaujama – kad diplomuota specialistė, netoli jos namų užaugusi, leidžia sau paprieštarauti jos nuomonei apie tai, kad mažybiniai moterų vardai žemina orumą. Ypač jos siela verda, kai tokiu vardu į ją kreipiasi bendradarbiai, neva – pasąmoningai siekiantys tokiu būdu ją pažeminti. Sumindžioti tą jos savigarbą tarsi kramtomos gumos gabalėlį ant asfalto. Kokia mažytė ir gležna turėtų būti tokio žmogaus savigarba ir savimeilė, jei ją taip paprasta pažeisti? O kai aš užsiminiau apie tai, kad mažybiniai vardai turi ir švelnumo išraiškos funkciją, prie mano pašnekovės prisijungė visas teisuolių orkestras. Buvau įtarta “chamiškumu“, kuris, žinoma, nedera to garsiojo universiteto absolventei, be to, kaunietei. Buvau apšaukta “motina Tereze“, nes, žinoma, tik ji išdrįstų švelnybine forma vadinant išreikšti šiltą jausmą tokiam menkai pažįstamam žmogui, kaip bendradarbis. Buvau išjuokta kaip neišpruselė ir naivuolė, kuri iki šiol nežino, kad meiliai kreipiamasi tik į mamą, išimtiniu atveju – ir į tėvą, na, ir kartą per metus galbūt ir į sutuoktinį. Jos manė, kad tai labai “feministiška“ – įžvelgti tarp eilučių moters garbės ir orumo pažeminimą. Nereikia leisti jai būti lepinamai. Apskritai, reikėtų niekam neleisti įeiti į kito “privačią teritoriją“ be raštiško sutikimo. Griežtai kontroliuoti dozuojamų jausmų ir emocijų kiekį, kad, neduokdie, kam nors be ypatingos progos neatitektų per daug. Daugiau, nei “užsitarnavo“ geru elgesiu, stropiu darbu ir solidžios reputacijos palaikymu.

Vyrus aš dar galėčiau suprasti šitaip kalbant – jiems, vargšeliams, vos vieną kitą švelnybinį žodį pavartojus lietuviai iš karto prikiš “vyriškumo stoką“ (dėl to man labai patinka čekai, nepraleidžiantys progos pavadinti kavą “kavička“, mašiną – “autičko“ ir net klubą “klubiček“. Taip kalba net barzdoti seniai, ir visai neatrodo nei gėjai, nei sentimentalūs lepūnėliai). Bet tų moterų man nuoširdžiausiai gaila. Šitaip dozuoti jausmus ir švelnumą, tarsi farmacininkėms – mamai galima, nes “užsitarnavo“ užauginusi, o štai bendradarbė “nenusipelnė“, nes dirbantiems robotams toks “intymumas“ nepriklauso, o vaikas negavo pažymio, kurio iš jo tikėjosi, taigi bus pasitiktas lediniu tylėjimu ir nepatenkinta mina – viešpatie, tokiame beprotiškai šaltame, iki smulkmenų suplanuotame, sureguliuotame pasaulyje dar ir švelnumo gailėti?? Ir dar kam – tiems, su kuriais po vienu stogu gyvenama ir dar ilgai teks gyventi? Kai turi tam kuo puikiausią galimybę, nes “kvailelėms moterims“ galima būti lipšniomis? Bet ne, mokslo laipsnį turinčiai universiteto absolventei nepridera būti minkštai ir pūkuotai. Įsivaizduoju, kad užkariavus tokią ledinę moterį ir gavus leidimą pabučiuoti ją į petį (apie kita nė kalbos negali būti darbo dienai besibaigiant, net privačiame miegamajame) vyras jau turėtų jaustis kaip pasaulio valdovas. O pasimylėti su ja galima nebent naudojant jėgą, tamsoje, jai jau beveik užmigus ir išsekus po darbų. Apskritai, kaip jai būtų gerai, kokia būtų nuostabi lygybė, jei visų vyrų vardai būtų vienodi. Tarkime, Kęstutis. O moterų – Birutė. (Nors ir prie tos -utės galiausiai prikibtų kaip prie užslėptos pažeminimo formos.) O dar paprasčiau – kreiptis į kiekvieną paprasčiausiai “pilieti!“ ar “piliete!“

O kita moteris, jau žymiai senesnė, per Kalėdas man pasakojo, kaip kartą pati sau savanoriškai nusiplikė ranką. Turėjo mažą anūkėlę, kurios nebuvo kam prižiūrėti, nes abu tėvai dirbo, močiutė irgi turėjo dirbti, dar nebuvo pensininkė. Jos su mažaja puikiai sutardavo, ir nenorėdama jos palikti moteris ėmė ir apipylė sau žąstą verdančiu vandeniu. Gavo nedarbingumo lapelį ir galėjo džiaugtis būdama su anūke kiauras dienas. Nueinu, sakė, į polikliniką, man ten tvarstį uždeda, grįžusi namo tvarstį nusiimu, kad ranka ilgiau negytų. Kitą dieną vėl pas gydytoją, kuris stebisi, kodėl jos nedarbingumo lapelis taip ilgai veikia. Užtat iki šiol anūkė su ja geriau susišneka, negu karjerą padariusi, milijonus uždirbusi dukra, ir judviejų itin šiltiems santykiams aprašyti reikėtų atskiro teksto.

Gal čia mano protėvių totorių genai kalti, kad aš nesuprantu rūstumo būtinybės? Berods, turėjau visiems laikams atsikratyti savo minkštumo ir užsiauginti šarvus – juk ir mane auklėjo griežtai, kad neišlepintų, kad neduokdie vaikas neįsijaustų ir nepradėtų džiaugtis gyvenimu – gyvenimas neskirtas džiaugtis ir mėgautis, jis skirtas DIRBTI. Tik po keliolikos metų, taip ir neišnaikinusi savo jautrumo ir netapusi santūria darbo bite, išgirsiu girgždantį, elektroninės muzikos sūkuriuose šaltai švytintį pranešimą apie tai, kad “robotas – irgi žmogus“, pamatysiu Bjork klipuką “All is full of love“ ir susitaikysiu su tuo, kad net pasisvekinti su kaimynu dažnam piliečiui yra nenusakomų pastangų kainuojantis dalykas. Tiek jau to, pasisveikinti ir žvilgsniu galima…Bet kaip jie įsivaizduoja save senatvėje, tie rūstybės sergėtojai? Kaip jaukiai namuose lindinčius linksmuolius, veikiančius tik tai, kas jiems patinka? Bet kad po ilgų tokio ledinio gyvenimo metų jie jau bus pamiršę, kas jiems kadaise patiko…Ir per daug bus pripratę bambėti, kabinėtis, ieškoti trūkumų, vadindami tai “rūpesčiu savo artimaisiais“. Aš juos įsivaizduoju tik kaip neurotikus, be saiko moralizuojančius, dalinančius patarimus, kur reikia ir kur nereikia, besibarančius dėl smulkmenų, priekaištaujančius aplinkiniams dėmesio, pagarbos stokos, kritikuojančius ir peikiančius už mažiausią prasižengimą, o “pliusų“ nepastebinčius – kad netrukdytų kitiems dirbti. Ir besitikinčius meilės gauti tik iš Jėzaus danguje? Tarp saldžiais balsais giedančių angelėlių, pasitikinčių juos su rožiniais kaspinais?

Seniai nebetikiu angelais, nes jie yra belytės būtybės ir apskritai tas pats racionalus protas moksliškai neįrodė jų egzistavimo. Tiesą pasakius, dar niekas nėra iš Anapus sugrįžęs ir paliudijęs, kad jų apskritai yra. Ir kad taupantiems žemėje bus dosniai atsilyginta danguje, lyg pasaulis būtų viena didžiulė transporto laukimo stotelė, kurioje juk nepradėsi valso šokti iš neturėjimo ką veikti.  O aš, tiesą pasakius, kartais ir šoku. Nes mano per jėgą pakrikštyta siela visada buvo visiškai laukinė ir tokia jau lieka tiek, kiek save pamenu. Galų gale, juk net gamtoje, kurią pasirenku garbinti, kaip ir mano protėviai, ir kurioje tiek “nelygybės“, kad ėriukas negali ramiai gulėti šalia liūto (nors kodėl ir turėtų?)  yra pūkuotų pienių ir svaigiai kvepiančių rožių. Kad nebūtų per saldu, rožės turi dyglius, o pienės varvina karčias neatsiplaunančias sultis. Gamta, į kurią darboholikai važiuoja tik šašlykų paėsti ir šešių arų suarti, ramiai dalina švelnumą ten, kur jos niekas neprašė. Net katės turi teisę ilsėtis saulėkaitoje, o laumžirgiai – dulkintis skrisdami. Jei nebūtų šitam pasaulyje meilės ir švelnumo, jau ledynmetis būtų visus negailėstingai nušlavęs nuo žemės paviršiaus. Tačiau kiek jis besidarbuotų, saulė vis dėlto tebešviečia, nors mokslininkai ir pranašauja, kad “tuoj užges“.  Jau pakankamai toje gamtoje žiaurumo, kad negalėtum sau leisti mėgautis tuo, kad esi žmogus, ir rodyti meilę savo gentainiams.

Ir kaip visa tai paaiškinti, tarkime, dvidešimt keturių metų bernui, kuris sveikas ir gyvas sėdi viename didžiausių pasaulio miestų ir jau kelis mėnesius kankinasi dėl to, kad “turėtų būt vyras, kaip plienas“?  O toks jis turėtų būti, anot jo paties, tada, kai “ars nuo ryto iki vakaro“, turės didelius raumenis ir kitus organus, bus baigęs mokslus, į kuriuos tėvai investavo tiek pinigų, ir rūsčiai užkariaus merginas kaip tas Patriarchas, palenkdamas jas “rakam“ prie vonios.  Kaip jam pasakyti, kad neverta riboti ir taip sunkiai išgaunamų jausmų, nes tik per juos pajusi gyvenimo pulsą, pilnatvę ir aromatų paletę? Juk teorijos, mados ir politiniai šūkiai keičiasi, o žmonės per amžių amžius lieka tokie patys. Visose šalyse, visais laikais, tuo lengvai galima įsitikinti skaitant knygas ir domintis menu – kuriam, aišku, būsimas “mūras“ neturės laiko. Jis tą supras per vėlai, kai bus jau praplikęs, antsvorio turintis karjeristas, kurį visi apkalbinėja už akių ir kuris laisvu nuo oficialaus darbo laiku jau negali sau leisti ir nesugeba daryti nieko kito, kaip tik lakstyti per gydytojus. Kaip įrodyti, kad darbas nepadarys robotuko geresniu, nei išėjo iš konvejerio? Kaip subtiliai išreikšti užuojautą nepažeidus jo trapaus ego, kuris ir gauna visą gyvenimą tik priekaištus dėl nepakankamo vyriškumo, nepasiektų pinigų marių, nepastatytų namų ir nepasodintų medžių? Juk net augalas geriau auga, jei su juo gražiai, ramiai, švelniai kalbiesi, o ne reikalauji bejausmiu tonu: “Stiebkis! Skleisk lapus! Sukis į saulę!“ Gražiausi dalykai vyksta subtiliai ir beveik nepastebimai – lėtai bręsta vynas senose statinėse, po gabalėlį bitės lipdo korius, mėnulis vos matomai dyla ir vėl priauga, iš kiaušinių po truputį išsirita šlapi, bejėgiai viščiukai. Švelnumas turi subręsti, jam reikia nemažai laiko – ne veltui tokie grubūs būna paauglių juokeliai, ne veltui taip žiauriai šaiposi vieni iš kitų mokyklinukai, skatinami suaugusiųjų pastabų “neišsišokti“, būti tokiais, kaip visi, vaikščioti rikiuotėje ir vadinti tai “savo gyvenimu“, kuriame kuo toliau, tuo daugiau bus baimių ir neurozių, nevilties ir nesėkmių, ir vien dėl to, kad trūksta laiko pamatyti ir pajusti visus pustonius tarp juodos ir baltos, tarp pliuso ir minuso, tarp dienos ir nakties, nes reikia nesiilsint, neleidžiant sau jokių malonumų bėgti, siekti, lėkti, dirbti, užsidirbti, atidirbti…

Ir kaip apsaugoti būsimus savo vaikus nuo to, kad neišvengiamai suaugs, vadinasi, nebeteks teisės kartais prisiglausti ar pajusti šiltą artimojo ranką ant savo galvos? Kaip paruošti juos šiai nesibaigiančiai kariuomenei, kurioje tarnaujama nematomam pirštui, be saiko nurodinėjančiam kryptį, pagal kurią turėtum nedelsdamas bėgti iškišęs liežuvį? Kaip išmokyti juos pamatyti vabalėlį, ant kurio reikėtų neužminti, neišmesti “veltėdžio“ katino, netikėtai užaugusio iš juokingo kačiuko į tinginystę šlovinantį storulį, atsisukti palydint saulę visų žėrinčių spalvų aureolėje? Kaip sugebėti pačiai likti šiek tiek vaiku, leidžiančiu sau betarpiškai, besąlygiškai, beatodariškai įsimylėti ir mylėti kiekvieną akimirką, kai nedirbi, negamini, neprodukuoji? Leisti sau jausti, kad gyveni, o ne tik užmiegi, atsibundi pagal žadintuvą, neurotiškai pašoki iš lovos ir bėgi ruoštis darbams. Leisti sau pasimėgauti šiltu vandeniu, kuris netaupomas vardan taupymo, šiltais jausmais, kurie ir taip retai pasitaiko, šiltais prisiminimais, užplūdusiais vidury labai užimtos dienos. Leisti sau prabangą dalintis, o ne laikyti viską viduje, tikintis, kad ateis ta diena, kai ramiai atsisėsi į krėslą ir seksi pasakas anūkams. Leisti sau būti silpnu, kvailu, netobulu, nepasiturinčiu, bet patyrusiu ir emociškai turtingu. Leisti sau neracionaliai svajoti, netaupyti mažiems gyvenimo malonumams, kartais be progos parnešti į namus gėlių ar netikėtai iškeliauti ten, kur niekada nesi buvęs. Leisti sau gyventi čia ir dabar – nes verčiau jau gailėtis dėl to, ką padarei, nei dėl to, ko nepadarei.

Violetinių traukinių žymėjimas

Ei, labas, Violeta, kaip sekasi?

Kiek durų šiandien sugraužei?

Žinai, mane užkniso kas naktį girdėti, kaip tu ten duodiesi virtuvėje, jau ir duris uždariau, bet tu kaip tikra pasiaukojanti moteriškos lyties būtybė vis tiek atkakliai jas atakuoji ir taranuoji: vidury tamsiai mėlynos nakties, praskiestos vieninteliu šioje kelio atkarpoje geltonu žibintu, tai skamba itin garsiai ir dramatiškai, tarsi ištisa trupinamo plastiko simfonija. Neįsivaizduoju, ką tu ten dabar doroji ir kodėl tai daryti prireikė būtent dabar, juk anksčiau čia tavęs nė kvapo nebuvo, bet esu tau savotiškai dėkinga: jaučiuosi ne tokia viena šitame liūdnokame buvusiame bobutės bute. Bobutė ne mano, tavęs irgi negaliu vadinti savo pele, niekas man čia, atrodo, nebepriklauso, nebejaučiu ryšio su šia aplinka – mintimis jau esu visai kitame išmatavime, kuriame jaukūs penkiaaukščiai taip paslaptingai mirguliuoja spalvotais langais – už jų, atrodo, gyvena tik labai mieli, įdomūs ir geraširdiški žmonės. Vakar ėjau tomis gatvėmis ir jaučiausi lyg gražiame filme, galvoje skambėjo švelni muzika, nors ir skubėjau, ir baiminausi, kad uždarys tą mano mėgstamą kavinę ir nebegausiu tarkuotų bulvių cepelinų ar ko jie ten dar turi baigiantis darbo dienai – bet gavau, ir taip pat gavo žilų ūsų kresnas vyriškis, atėjęs penkias minutes prieš užsidarant, ir virėja raudona berete išėjo iš savo kampelio su baltu polietileniniu maišeliu  rankoje ir mandagiai atsisveikino su pardavėja, dažyta blondine tuteiša lėlišku balseliu, kuri klausydamasi Ajajaj Ruskaje Radio elegantiškai atsirėmusi į prekystalį žymėjosi popieriuose dienos pajamas ir išlaidas.

Ten taip buvo gražu, toje Naugarduko gatvėje, eisiu ten būtinai pasivaikščioti, ji tokia didelė ir jauki, niekada net neįtariau jos ten esant – ir štai, šis miestas vis dar pilnas atradimų, o aš jau maniau, kad viską jame žinau. Tas Naujamiestis tikrai turi kažką tokio, ko nemoku žodžiais nusakyti – kažkokio optimizmo, gal labiausiai tinkantis tam žodis būtų būtent toks – tie pilki mūriniai penkiaaukščiai, su tikrais stogais, o ne plokščiais betoniniais dangčiais, ir erdviais kiemais, užsodintais aukštais medžiais, suteikia stabilumo, laiko nenutrūkstamumo, gyvenimo pilnatvės jausmą. Neįsivaizduoju, kaip ten gyvenantys žmonės galėtų būti nelaimingi ar dėl kažko nerimauti, juk pati aplinka alsuoja tokiu solidžiu, ramiu, vos nepasakiau – pedagoginiu tvirtumu. Ten juk šalia Pedagaškė, susijusi su vienu poetu, kurį buvau taip graudžiai ir juokingai įsimylėjusi. Ten, žinok, yra ramu. Visai ne taip, kaip Naujininkuose, kur mes su tavim turim laimės gyventi ir kur prie parduotuvės  prisižiūri tokių alkoholio suniokotų veidų, kad pati ramybė atrodo net teoriškai neįmanoma. Tie apgriuvę laiptai, prišiukšlintos pievaitės, duobėtas kelias, kurio į viršų nenustojamai dieną ir naktį kopia skruzdėlytės, nutįsusiose rankose nešdamos po kelis maišiukus su maistu, amžinai išvargusios, atodūsį pasmaugusios dar embriono stadijoje, prie visko prisitaikančios ir visko prisižiūrėjusios, prisiklausiusios – vakar vėlai vakare kieme nuaidėjo šūvis, gulėdama toje prakeiktoje praktiškoje sudedamoje sofutėje net nelabai nustebau – atrodė, kad anksčiau ar vėliau taip turėjo čia nutikti, nieko tokio, na, šaudo, na, ir kas. Gyvendama čia išsiugdžiau abejingos veido išraiškos nutaisymo mechanizmą, taip jį ištobulinau, kad kartais pamačiusi veidrodyje savo akis nustembu: tai vis dar aš? Ta giliai į save sulindusi, sunykusi, neišsišokanti būtybė esu aš? Ta pati, kuri čia vasarą taip smagiai lakstė į turgų, dalino šypsenas nustebusioms močiutėms ir eidama per tiltą nepamiršdavo pasakyti mantrą geležinkeliui?

Galų gale, koks skirtumas, kuris čia iš mano “aš“ gyvena – tau tai tikrai ne motais, svarbu, kad nestatyčiau pelėkautų, ir to tikrai pažadu nedaryti, nes jau prisižaidžiau su jais viename bute, kuriame gyvenom. Maniau, kad tai nesąmonės ir kad pagal Kinijos kalendorių buvę Pelės metai nieko nereiškia skeptiškiems, išsilavinusiems, visažiniams, racionaliems europiečiams (nors mažiausiai save su jais tapatinu) – bet visgi nutiko tais metais kai kas, įrodęs, jog su kinų kalendoriais nejuokaujama. Nutiko man, bet kol kas to nepasakosiu, nes vis dar negaliu patikėti.

Trylika pelių lavonėlių išėmiau savo rankomis iš pelėkautų, nes mano bučiokė, žinoma, bjaurėjosi ir to padaryti niekaip negalėjo, žinojo, cholera, kad aš galiausiai nusileisiu ir man atsibos klausytis jos aimanų dėl to, ko jinai ir vėl eilinį kartą dėl savo trapios nežemiškos prigimties negali. Per didelė garbė būtų čia rašyti apie tą apgailėtiną būtybę, iščiulpusią iš manęs visus syvus, bet stengiuosi nekaltinti, nors ji darė tai sąmoningai ir sistemingai, sadistiškai mėgaudamasi mano pasimetimu  – štai, žiūrėkite, kokia aš šauni, visi taip sako, gyvenimas nusisekė, nors ir galėtų duoti daugiau pinigėlių, o šita nevykelė tegul susimąsto apie savo varganą egzistavimą, ir kaip ją žemė nešioja, tokią sunykusią, groteskiškai savyje užsisklendusią, chronišką nevykėlę. Vis dėlto aš, kaip dvasinga būtybė, tikiu visokiomis karmomis ir reinkarnacijomis, todėl stengiuosi apie ją nebegalvoti, apie tuos metus, kuriuos teko su ja kartu praleisti praktiniais sumetimais – užskaitau juos kaip kalėjimo metus. Anot mano gyvenimo meilės, kalėjime praleisto laiko niekas neatstos ir iš jo išėjęs žmogus į nieką tų akimirkų neiškeis, jei, žinoma, nori toliau gyventi, o ne graužtis dėl praeities klaidų ir užsiimti kitokiais beprasmiškais dalykais. Užtat dabar jaučiuosi žymiai stipresnė, net tos egzekucijos su pelėm man pridėjo kažkokios patirties, nors ir buvo labai keista tai daryti – ne dėl lavonų baimės, o šiaip, dėl tokio nepaaiškinamo gyvenimo absurdo, beketiško jo vypsnio toje stadijoje, kai atrodo, jau viską esi patyręs, net nuobodu darosi, ir tada šast – prireikia padaryti kažką tokio, ko jau niekada nei su savim nesiejai, nei šiaip galėjai bent jau teoriškai numanyti šitame pasaulyje egzistuojant.Kas galėjo žinoti, kad aš, paprasta mergina iš paprasto Kauno centro plytinio namo, patirsiu tokių nepamirštamų dalykų, per kuriuos yra tekę pereiti ir kurie paliko manyje savo pėdsakų, vienaip ar kitaip, ir lėmė tai, kad dabar esu štai šitame nykokame butuke, tarp nesuskaičiuojamų visur išmėtytų drabužių, nešvarių indų, knygų ir neaprėpiamų planų bei pažadų kada nors būtinai nuveikti kai ką reikšmingo ir svaraus.

Tai va, dabar yra lapkritis, kol kas nieko nenuveikiau, o tu kiekvieną naktį šturmuoji mano virtuvę, kažin ką tikėdamasi ten surasti. Aš pati, žinok, ten nieko neberandu. Nieko valgomo dažniausiai ir nebūna, nebent vaisių ant palangės, kurios nepasieksi, kruopų spintelėje, kurios durų nemokėsi atidaryti, ir šis tas ant stalo, kuris tau per aukštai. Kažkaip per tą artumo jausmą vis pamirštu, kad tu esi gyvūnas, tai reiškia – jei vieną dieną nepavyksta prasibrauti pro duris, ateini kitą dieną, jei iš karto durys nepasiduoda graužiamos – bus bukai ir atkakliai kankinamos kiekvieną naktį. Pirmą kartą pasireiškei prieš savaitę, kai turėjau svečių, iš to beribio delikatumo įsitaisiusių ant mano viengulės lovelės kampe prie spintos: naktį, kurią siaubingai blogai miegojau, nes gėlė dantį, Dina – siauraakė, blyškiaveidė ekologijos ir meno megėja iš Latvijos – vidury violetinės tamsos sušnabždėjo tarsi vaikas iš filmo: “What’s that sound?“ Teko keltis ir eiti uždaryti tų nelemtų durų, ir kaskart pabudusi girdėdavau tave barškant už sienos, vėją ūžiant pro langą, Diną ir jos draugą, tylenį anglą tapytoją, vartantis ant tos senutėlaitės lovelės, kurios pati atsisakiau, nes baisiai nukamavo nugarą. O jie dviese ant tos lovos dvi naktis kuo puikiausiai miegojo, rytais virė košę, plovė mano indus, ėjo vaikščioti po miestą, kur, sakė, juos itin įžūliai užsipuolė pinigų prašinėtojai. Įėjo paskui juos į parduotuvę ir prilipo tarsi vantos lapas prie šiknos: “Money, money…“ Išgąsdino anglą, kuris ir taip jau gavo šoką paprašęs Šnekutyje kavos su karštu pienu ir gavęs standartinį ūkišką variantą, užplikytą tiesiai puodelyje, prie kurio ant lėkštutės mėtėsi – ne gulėjo, o mėtėsi – apvalus grietinėlės indelis. Dina pasibaisėjo, Jay sėdėjo apakęs, dūsavo, valgė bulvinius blynus, prie kavos nė neprisilietė: “Važiuosim vėliau į Italiją, ten kavos prisigersiu“. Teko mandagiai paaiškinti, kad Šnekutyje kavos apskritai niekas neužsisako, nebent visai prisilupęs ir atsigauti bandantis alaus megėjas. Tarp kitko, jei norėtum karšto alaus – jis būtų kur kas geresnis nei kava. Bet jie alaus negėrė, valgė sriubą, vegetariškus daržovių patiekalus ir rupių miltų ruginę duoną, kurią, sakė, Vilniuje tiesiog įsimylėjo. O pelių naikinti nepatarinėjo, kaip būtų padarę praktiški lietuviai – bet jie tikri hipiai keliautojai, leido visiems gyventi ir viskam vykti, nors valkatai pinigų nedavė – tiesiog mandagiai pasitraukė į kitą vietą, tyliai atsuko jam nugarą ir tiek. Ramūs, subtilūs žmonės, nepaprastai praskaidrinę šias pilkas lietingas dienas – jiems išvažiavus net pasigedau to jaukumo, kai vakarais parėję iš miesto valgydavom ir plepėdavom, o paskui jie laukdami, kol užsinorėsiu gulti, su žemėlapiu kurdavo kitos dienos maršrutus ar skaitė kiekvienas savo knygą.

Naktį taip smagu miegoti su muzika. Jau nebesijaučiu viena, kad ir negirdėdama tavo koncertų – aplink alsuoja toks didelis pasaulis, traukiniais vežiojantis žmones iš vieno galo į kitą, kosėjantis kažkur viršuje, kartais šlitinėjantis aplink langus, sekmadieniais tylintis lyg kapas – amžinai taip miegočiau ir miegočiau, tarsi ta gražuolė, laukianti princo bučinio. (Tiesa, Milda pasakojo, kad anot archaiškiausios šios pasakos versijos, kuomet krikščionys dar neprikišo į ją savo rožinių kaspinų ir puritoniško sentimentalumo, Miegančioji Gražuolė iš tikrųjų buvo princo ne tik pabučiuota, bet čia pat vietoje ir pamylėta, dėl to netrukus pagimdė septynis nykštukus ir ta proga galutinai atsibudo. Ja esu linkusi tikėti labiau negu disnėjiškais glaistytais tortais, papuoštais naiviomis iki koktumo dainelėmis. ) Nieko aš, tiesą pasakius, nebelaukiu, tiesiog plaukiu pasroviui, nelabai tikėdama, kad nuo mano pastangų, minčių ar ryžtingų sprendimų kažkas gali pasikeisti. Tiesiog liečiu, uostau, geriu akimis šį akvareliškai minkštą rudenį, persijungdama nuo vieno peizažėlio prie kito: štai aukštai aukštai senam name paslaptingai žvilgantis trimis rudos atspalviais mansardos langelis, štai Indijos magų fokusus puošiantis sodrus garvėžio rūkas, štai vidury gatvės išmesta bronzos spalvos aukštakulnių pora, štai ir vėl vakaras, glostantis veidą smulkiu lietučiu, panardinantis į paslaptingas ambient gelmes. Man taip ramu su ja, su ta muzika, sidabriniais kriokliais sruvančia iš tamsos, kartais sublyksiančios geltona žibinto akimi tam, kad po akimirkos sustūgtų ir vėl išvažiuosiančio traukinio balsu. Vasarą taip jauku būdavo užmigti girdint šį garsą, dabar jo beveik nebegirdžiu, pripratau jau.

O išgirdus vis apima ta per ilgus metus nepasikeitusi nuotykio nuojauta: kai guli kietoje sovietinėje sofoje užsisukus į sieną, kad akių neerzintų pro durų apačią iš kito kambario besisunkianti šviesa ir tėvas, vis ateinantis patikrinti, ar miegu, giltinė galvugalyje, piktas ir pavargęs šnypšdamas “pasikišk delnus po skruostu“, manytų, jog jau užmigau, pro šiaip ne taip užsandarintus langus vis prasispraudžia nepaklusnus skersvėjis, kilnojantis prakiurusią užuolaidą – galvoji apie tai, kaip rytoj eisi į mokyklą, ir poryt eisi į mokyklą, kur čeburekų tvaikas, tualetų šaltis ir kreidos dulkėmis padengtos nutrintos grindys, kur vilnonės nekenčiamiausios juodo šokolado spalvos uniformos rankovės amžinai per trumpos ir kanda švelnią dilbių odą, kur klasiokas užsisvajojęs žiūri į niūriomis balomis papuoštą kiemą , o pagavęs tavo žvilgsnį ta pačia kryptimi skubiai nutaiso cinišką ir abejingą miną – ir tau atrodo, kad taip bus visada, kad metų metus šlaps iš pusseserių paveldėti batai, per greitai išvarvės prastų tušinukų rašalas, tepliojantis suolą tamsiai mėlynu medumi, per greitai sutems už lango, būtent tuomet, kai paruošei pamokas ir tikiesi gauti leidimą nors trupučiukui išeit pasivaiščioti su Inga, kad šalti sumuštiniai su šlapianka ir prilipusiais servetėlių gabalais bus tavo vienintelis maistas, nes tėvams amžinai trūksta pinigų, net šiltos bandelės neleidžia tau nusipirkti – ir toks gilus atodūsis jau pasiruošęs išsiveržti pro vis platėjančią krūtinę, jog skubiai įsikandi pagalvę, kad neapsižliumbtum. Ir tuo momentu, kai tavo mažytis, neprižiūrėtas, susivėlęs ir apdulkėjęs pasaulėlis gūžiasi į kampą, užleisdamas vietą palaimingiems miego kliedesiams, iš tolumos atklysta traukinio garsas. Ir akimirksniu išdžiūsta akys, pati sau gudriai nusišypsai tamsoje, pro ateinantį miegą svajodama: štai vieną dieną visa šita nuobodybių nuobodybė pasibaigs, ir aš užaugsiu didelė, visai kaip ta mergina Klaipėdos kavinėje, kuri buvo tokia panaši į vienuolikmetę mane,jog ir tėvai, ir jų draugai įėję net aiktelėjo – ir mano bus tokie pat ilgi minkšti plaukai ir paslaptingas žvilgsnis, aš sėdėsiu aukštoje kėdutėje prie raudonmedžio baro ir gurkšnosiu kavą su pienu, apsirengusi juodą jaukią striukę ir suplėšytus džinsus, kuriais baisisi tėvai ir mokytojai, ir dar tiksliai nežinau, kaip jausiuos, nes truputėlį dar netikiu, kad tai būsiu ta pati aš, vis dar bijanti vorų, karo ir pamesti piniginę. Bet būtinai, visomis širdies gyslelėmis tai nujaučiu ir prisiekiu, taip nutiks, kad vieną tamsų rytą – lygiai tokį patį, kai motina vos tave pažadinus pradeda tempti ant dar miegančių kojų ant radiatoriaus sušildytas pėdkelnes, tapšnodama per užpakalį ir kaskart burbėdama, kad “kas per vaikas, vakare užmigdyt neina, ryte prikelt“ – imsiu ir išvažiuosiu iš čia.

Kaip dabar einu į mokyklą per Vytauto prospektą, kur sniego pūsnys siekia man iki pečių, o abejingame danguje kabo pusė permatomo mėnulio, ir matau, kaip prie šviesoforo, kur pereisiu gatvę, sustoja minkštas urzgiantis didžiulis raudonai baltas žvėris-autobusas, jo lange matyti užsimiegojęs veidas, neatskirsi, ar vyro, ar moters, ar merginos, ar vaikino, ar senutės, ar senuko, spoksantis į rytinę tamsą ir nieko joje neįžvelgiantis – taip vieną dieną sėdėsiu tame autobuse ir žiūrėsiu į vaiką, stovintį prie perėjos, žiūrintį į žvėrį.

Ir kibirkščiuojanti, ūžianti, bekraštė tamsa aplinkui.

Dabar tiek traukinių ir autobusų sėdynių jau nusėdėta, kad sunku būtų ir suskaičiuoti. Prilygtų tavo migracijoms iš kambario į virtuvę, iš virtuvės pro slaptą plyšį sienoje atgal į kambarį, atsitrenkt į lagaminą, stovintį po stalu, pilną mano nebenešiojamų drabužių, ir skubiai šast atgal susijaudinusiu mažyčiu šešėliuku. Keli mano pažįstami šiuo sezonu dėl pelių atsiradimo ruošiasi išsikraustyti iš buto. Aš tau tokios garbės nesuteiksiu, savotiškai jau tave pamilau, ypač pavadinusi tokios įkyrios Plungės bibliotekininkės vardu. Ji, žinok, suburusi aplink save šešiolika moterų, ir jos visos labai mėgsta literatūrą. Pabandytum nemėgti, kai aplinkui tokia Violeta zuja, su cheminio sušukavimo nudegintais kirpčiukais ir sutrikusios, bet vis tiek nepasiduodančios neišprusėlės šypsena. Na, bet jai galima atleisti, kad nežinojo, jog jūros kriauklė kažkuo skiriasi nuo virtuvinės kriauklės. Kur jau Plungėje jūros kriauklę pamatysi? Pirmiausia apie ją perskaitai, įsidėmi, suvirškini medžiagą, o paskui jau važiuoji į Italiją, kur pakrantėje labai daug tų kriauklių mėtosi. Įsivaizduoji – bibliotekos direktorė iš Plungės leidžia laiką Italijoje? Kas galėjo pagalvoti, kad vieną dieną tai taps įmanoma? Sakau jums – tik nesvietiškas išpindėjimas yra manyti, kad tau turi būt paruošta dangaus karalystė.  Kam tas dangus, kai žemės šitiek daug?! Čia iki Telšių, blemba, niekaip nenuvažiuoji, o čia Italija. Ir juokingiausia, kad Lietuvoj paprasčiau į Maljorką išskristi iš Karmėlavos oro uosto, negu nusigauti, pavyzdžiui, iki Aleksandravėlės kaimo Rokiškio rajone, kur elektros nėra ir, įtariu, niekada nebuvo.

Kalbant apie keliones, tikiuosi, kad tu paspringsi tais šokoladukais, kuriuos sugraužei nuo mano šaldytuvo – mat jie buvo iš pat Helsinkio plukdyti ir skirti draugams dovanoti, o ne tau, besarmatei, naktį vaišintis. Vienintelis, kuris spėjo jų paragauti, buvo beveik jau išskridęs Kasparas, kai sumanė vidury jaukaus pasisėdėjimo su Estijos Psy-Tranzo Delegacija išsivirti vakarienės. Ir išsivirė gi – pakepino iš nežinia kada užsilikusių virtinių su grybais (beje, visiškai neskanių) ir pagardino tarkuotais pievagrybiais, apie kuriuos Tibu su gailėsčiu atsiliepė: “Pirmą kartą matau, kad su grybais taip elgtųsi…“ Sunkiausia, žinai, ne išvykti į kelionę ar joje būti, bet iš jos sugrįžti – dvi savaites sėdėjau su tais šokoladais viena namie ir spoksojau į sieną, nes Naujininkų peizažai už lango kėlė mintyse vienintelį klausimą: “Kokio velnio?…“ Na, bet ką jau čia, dar vienas įrodymas, kad nieko nereikia atidelioti – nei suvenyrų draugams dovanojimo, nei to, ką tau širdis pataria, o ji gi patarė važiuoti neatsigręždamai iš tos Suomijos toliau į šiaurę. Tai ne, įsipareigojimai, pinigai, bilietas į keltą, kainavęs neva milžinišką sumą man neleido padaryti to, apie ką tik ir svajoju – dumti kur akys mato ir sugrįžti tik tada, kai tikrai prispyrė. Nes kitiems tas grįžimas namo gal ir sukelia kokių sentimentų, o mes tada vos įvažiavę iš Latvijos į Šiaulius pamatėm tuos surūgusius vidury puikaus rugpjūčio saulėto ryto lietuvių veidus, atsidusom su Vida ir susižvalgusios teištarėm: “Ir vėl…“

Bet yra ir savotiško “kaifo“ gyventi tokiomis aplinkybėmis, kurios tau nelabai ir patinka. Ir vis tiek šypsotis, eiti į tūsus, sutikus draugą sakyti, kad šiaip jau, tau viskas gerai. Ir net pelė netrukdo, nors kiti mano vietoje jau seniausiai būtų pelėkautus pasistatę. Ne tiek tu man čia ir trukdai, tiesą pasakius. Ir kalbuosi aš dabar su tavim visai ne dėl to, kad man nepatinka su žmonėmis kalbėtis (būna tokių individų, kurie apsiseilėja pamatę katytę arba šuniuką, o į žmones žvelgia iš padilbų ir piktai susiraukę – atseit, su nuodėmingais nebendraujame). Nes realiai, niekas nepasikeičia nuo to, ar tu nervuosies, ar nesinervuosi, ar zurksi, ar su švelnia šypsena palydėsi dar vieną netobulą dieną, dar vieną nelabai patikusį įvykį, dar vieną netapybišką veidą. Jau aš per tą visą laiką, nuvarvėjusį nuo aprasojusio autobuso stiklo, dabar tikrai tvirtai galiu pasakyti: nepasikeis. Apskritai tas emocinis “indėlis“ į tą, kas turi įvykti arba neįvykti, beveik nieko nereiškia – užtenka pažiūrėti reportažus apie cunamį išgyvenusius budistus, kurie jau kitą dieną ramiausiai baruose gurkšnojo alų. Ir joks žaibas jiems iš dangaus netrenkė, ir jokie civilizuotų europiečių pasipiktinimai jiems ničnieko nereiškė – na, vakar turėjau šeimą, šiandien jos nebėra, bet man juk niekas ir nepriklauso šitam pasaulyje, ar ne? Ir koks skirtumas, ar aš dabar žliumbsiu girdėdama tuos nuriedančius traukinius, ir gailėsiuos, kad negaliu juose sėdėti šiuo momentu? Ar ramiai užmigsiu ir pabusiu dar vienoje dienoje, kurią išgyvenusi dar labiau tuos traukinius priartinsiu?Labai mane juokina tie, kurie mano, kad gali viską valdyti. Nesakau, kad visą gyvenimą ruošiuosi praleisti šitaip įtikinėdama save, kad “dar neatėjo laikas“, bet dabartinėmis aplinkybėmis ir su visais tais sniegais aplinkui – būtų tikrai juokinga pasiduoti nostalgijai ir leisti savo valandas dūsaujant užuot kaip nors prisidėjus prie tų įvykių, kurių taip norėtum. O tas visas sielvartas dėl netvarkos pasaulyje – tikrai ne mano užduotis, jau vos iš proto neišsikrausčiau keletą kartų, įsivaizduodama, kiek visko reikės nudirbti, tikrai susireikšminimas yra tie visi pasišokinėjimai ir pasivaipymai dėl neva gerovės kitiems. Tu pabandytum pirmiausia savo namus susitvarkyti, o jau paskui išgyvent dėl Šiaurės Korėjos atominio ginklo. (Kurio, tarp kitko, niekas net kaimyninėje šalyje nebijo – buvęs kambariokas neseniai važiavo Pietų Korėjoje metro traukiniu, kuriame buvo transliuojamos Šiaurės Korėjos netoli sienos šaudančios patrankos, tai sakė, metro niekas net nepasikasė, nebent senesnio amžiaus smalsuoliai – paspoksojo į tą ekraną,na, ir kas, negi dabar bėgsim ir rėksim – svarbesni buvo už poros stotelių vykstantys kalėdiniai išpardavimai.) Ir beje, gali vadinti tą faktą, kad nestatau pelėkautų, gyvūnų teisių paisymu. Arba nepaisymu, nes pati neduodu tau ėsti ir dar va, naktimis su tavim kalbuosi, trukdydama ramiai darbuotis gaunant duonos kasdieninės.

Tai štai, brangioji sugyventine, tikiuosi netrukus iškeliauti iš bobutiško buto ir prisakau tau žūtbūt nueiti pasižiūrėti traukinių. Tai yra toks smagumas, kad meilės geležinkeliui neaprašysi žodžiais, tik simfonijom. Žinai, tavo gentainės Londone įsigudrina gyventi metro tunelyje, kartais išeina ant bėgių – jų nesvietiškai daug, mažų juodų pelyčių Londono metro, ir jos nieko nebijo, pasitraukia tik traukiniui jau visai arti privažiavus. Susiruoštum jas aplankyti vieną dieną, kaip Amelie nykštukas – anglų kalbos pamokas nemokamai pravesčiau. Bet tu vis kursuoji tais pačiais maršrutais, kaip nuobodybių nuobodybė, turbūt įtardama, kad tas vaikas nelabai ir užaugo – naktimis vis dar pasakojasi sau istorijas palindęs po antklode, kartais su tavim pasišneka, kad jaukiau būtų. Kai aš iš čia išsikraustysiu, galėsi įsivaizduot, kad padariau tai dėl tavęs, ir pasakot savo vaikams apie merginą, neturėjusią užuolaidų. Tikiuosi, mano lagaminas tave džiugina tiek pat, kiek ir mane. Geras daiktas yra lagaminas – visada primena apie laikus, kurių niekad nesu išgyvenusi, apie laikus, kai buvo keliaujama su lagaminais, traukiniais, kibirkščiuojančioje tamsoje, vienai, tiksliau – su užaugusiu vidiniu vaiku galvoje, kuri vis dar ta pati ir tokia pasikeitusi, nežinoma kryptimi, aprašyta vienoje nepamenamo pavadinimo  knygoje, kurią kadaise vartei su baiminga palaima – nes žinojai, kad judi ta kryptimi, kurią tiek kartų esi sapnavusi.

rožės vardo simfonija

svarbiausia, aš to romano net neskaičiau. skaitė Irmis ir labai vaizdžiai man keliais žodžiais paaiškino, kokia to teksto esmė. apie paslaptį, kurią sudaro žinia apie tai, jog jokios paslapties nėra. na, suprantu – eilinį kartą the games people play.

bet filmą “Rožės vardas“ teko pamatyti, berods, buvome kasetę išsinuomoję. ir tas filmas, aišku, yra tik labai trumpas romano variantas – režisierius nuo savęs labai daug pridėjo, bet keli epizodai nepaprastai stiprūs. viskas jame taip rudai mįslinga, ta Italija tokia, kokią matydavau Renesanso tapybos darbuose arba, remiantis ano pavasario kelione – pro tokio Roberto mašinos langą. (jei norite rimtai pažiūrėti į akis Ramybei – būtinai nuvažiuokit į Toskaną). veiksmas tame filme, kaip žinia, vyksta vienuolyne, maždaug vėlyvuoju viduramžiu. tokie visi juodom barzdom, grubiais apdarais, visi tie ritualai “tėve“ ir neįprastas italams judesių, kalbos santūrumas – viskas užburia, tikrai apsigaubia paslapties šydu.

ir štai sapnuoju aš šiąnakt sapną. (miegota buvo nuo maždaug pusės pirmos iki septynių, per pilnatį). kad esu lyg ir Rožės vardo veikėja, tik ne vyrų vienuolyne, o moterų. ir sėdžiu didžiulėje bažnyčioje, nebaigtoje statyti, joje tamsu, langas priešais toks nesveikai geltonas, kad nesuprasi, ar ten diena lauke, ar vakaras. bet man tai nelabai ir rūpi, nes aš sėdžiu prie medinio stalo, panašaus į stakles, ir mano dešinė apnuoginta ranka įpainiota į sudėtingą virvučių kombinaciją. bažnyčioje susirinkę nemažai žmonių, salė atrodo kaip teismo proceso metu.

ir man už nugaros stovi vienuolė, viena iš tų teisuoliško veido moteriškaičių, su tokia visai šiuolaikiška pilka suknele ir baltu daiktu ant galvos. (nesigilinu, kaip jis vadinasi, nes kodėl turėčiau.) ir jai padeda irgi tokia pagyvenusi, tiesi kaip styga tetulė, su rudu aprėdu ir daugybe daiktų rankose, primenančių chirurginius instrumentus. jos taip rūpestingai zuja aplink stalą, degina žvakes, skaito kažką iš knygų, publika laukia.  ir mano ranka ant stalo.

tada aš staiga suprantu, kad tuoj jos mane kankins. kad tą mano dešinę ranką, be kurios praktiškai negalėsiu gyvent, tuoj pat su šitom staklėm pjaustys, degins, suks į virvių spąstus, visaip žalos mano odą. ir man pasidaro klaikoka. o jos taip jaukiai kalbasi tarpusavyje, lyg pyragą keptų. prašo atnešt tą, pristumt arčiau aną ir taip toliau. tada aš irgi, nelabai tikėdama, kad čia tuoj prasidės, bandau pasitikslinti, kokią informaciją jos tikisi iš manęs išgauti.

tai kaip kokią, sako ta arčiau stovinti nykiu nelaimingos mokytojos balsu. turėsi pagaliau prisipažinti, kad esi ragana. dabar pilnatis, žinom, kad skraidei, žmonės tave matė. ir toliau sklaido tos knygos puslapius, o man šiurpuliai nueina nugara. dar bandau paprašyti, tai gal nereikia, ji į mane pasižiūri kaip į psichinę ligonę ir pasikviečia tą kitą, rudą, kad stipriau suveržtų virves. žiūriu aš į tą savo ranką ant stalo ir galvoju, blemba, dieve, taigi negali taip būti, padaryk ką nors.

praeina kelios baisiai ilgos minutės, per kurias aš galvoju: blet, kad jau greičiau pradėtų ar ką. nes baisiausia yra ne pats kankinimas, o kankinimo laukimas. vaizdas, kaip kruopščiai ištraukiami iš specialių dėklų tobulai nušlifuoti įrankiai, kone meiliai dedami ant stalo. ir mano ranka su šviečiančia per odą mėlyna gysla, taip aiškiai boluoja toje baisioje patalpoje. ir tos akys iš prieblandos šviečia: nagi na, kuo čia mus dabar nudžiuginsit? kalbasi minia, banguoja, tylutėliai su pagarba šnabždosi, linksi galvomis, o veidai abejingi, kaip akmenys. ir aš jaučiu kažkokiu šeštu jausmu, kad jie čia susirinkę, nes to reikia kažkam kitam. kad gal ir galėtų man padėti, bet kadangi esu viena ir dar tokia jauna, praktiškai mergaitė, tai nėra lyg ir jokio motyvo mane gelbėti. aš gi ne trijų vaikų motina ir ne karaliaus dukra, po galais. kam čia dėl kažkokios mergiotės sau galvą kvaršinti.  ta prasme, jiems lyg manęs ir gaila, nes įtampa didžiulė – balsu niekas nieko nedrįsta ištarti, baimingai žvilgčioja į vienuoles, už kurių, be abejo, stovi begalė rūsčių ir valdingų žmonių. jei kas bandytų mane užstoti, ir pats nukentėtų – todėl tik sėdima ir tyliai žiurkiškai šnarama.

ir kai jau ta vyresnė vienuolė atneša paskutinį ritualui reikalingą medžiagos gabalą ir padeda ant stalo, staiga užgęsta tas vitražinis geltonas langas. taip netikėtai, lyg iš tikrųjų šviesą išjungė. ir pasigirsta nustebęs, apkvaitęs moteriškas balselis: seserys, dievo diena baigėsi, pagerbikime šią akimirką iškilminga malda. ir visa bažnyčia paskęsta tamsoje.

baisingai nepatenkinta vienuolė man už dešinės peties užsklendžia knygą, kurioje vis tiek nieko neįžiūri, ir paprašo tos kitos atnešti žvakių. o ta jau nugrybavusi kažkur į pagalbines bažnyčios patalpas, dejuodama, kad nieko nemato. aš gi tamsoje matau kaip katė – atskiriu menkiausią detaliūkštę, kone plauką ant grindų galiu įžiūrėti. metaliniai įrankiai vos vos blizga ant stalo, aš prie jo lieku viena – publika murmėdama išsivaikšto, ateina sargybiniai su fakelais ir pasišviečia kelią miniai išeiti. judėdami link įėjimo su gausia apsauga tie klusnūs padorūs piliečiai labiausiai primena avių bandą. o avis, kaip žinia, yra vienas kvailiausių pasaulyje gyvūnų.kad bailiausių – tai faktas: pakanka prisiminti, kad kai kurios šunų veislės sugeba žvilgsniu (!) valdyti iš tolo nedidelę avių bandą.

tai štai, tos avys išeina, o man pasakoma maždaug, tu čia dar pasėdėk, mes tuoj grįšim ir tęsim ceremoniją. ir nesvarbu, kad be publikos – turime atlikti savo krikščionišką pareigą, taip sakant, išsiaiškinti tiesą. aš linksiu ir toliau lyg paralyžiuota sėdžiu ant to suoliuko. jos kažkur vaikštinėja tamsoje, sijonai šnara, bamba po nosimi, ieškodamos žvakių, vis į ką nors atsitrenkia. atstačiusios priešais save rankas, bejėgės mosikuoja, tarsi į vandenį įpuolusios pelės letenėlėmis. net girdžiu, kaip ta ruda nusikeikia. abi tokios nykios, negražios, negrabios, didelėmis nosimis, glebia balta oda, kuri tamsoje šiek tiek boluoja.

sėdžiu prie to stalo ir galvoju, kaip čia man dabar ištrūkus. juk akivaizdu, kad dangus išgirdo mano nebylų prašymą “nereikia“. tik nieko negaliu padaryti, nes dešinė ranka pririšta odiniu raiščiu prie tų staklių, kurios, jei suspaustų, paverstų mano kūną kraujuotais “makaronais“. judinu ją visaip, bandau ištrūkti, bet nesiseka, galvoju – gal susitaikyt? bet tada ranką prarasiu…

ir štai iš už nugaros pasigirsta labai švelnus, ramus balsas, kuris sako: tuoj tuoj ir šneka kažkokias krikščioniškas nesąmones, bet aš girdžiu iš intonacijos, kad šnek dėl tų dviejų, o man rodo, kad eičiau kartu. su ja kartu vaikas, kokių penkerių metų, berniukas didelėmis akimis – irgi viską supranta ir tyli. tuoj, sako moteris pašnabždom, pajudink tą ranką. aš pajudinu, ir raištelis įsitempia, ji irgi visiškoje tamsoje ant stalo ieško, su kuo nupjauti. tada kažkokiu nebyliu būdu aš jai parodau, kur guli gražiai sudėti visi kankinimo įrankiai, ir su kaire ranka paimu nedidelį kreivą peiliuką. nupjaunu tą raištelį, labai ryškiai pamenu, kaip jis gulėjo ant akmeninių grindų. tamsoje ji ima mane už atlaisvintos rankos ir vedasi paskui save, ir aš suprantu, kad mano batai baisiai kaukši, o kažkur aplinkui turėtų zūti tos dvi seserys. grindys labai šaltos, bet aš bandau gestais pilkai juodoje prieblandoje parodyti mano gelbėtojai, kad man reikia nusiauti, o ji numoja ranka ir parodo didelę kiaurymę bažnyčios grindyse, prie priešingo lango. ir rodo gestais, kad leisčiausi.

tą akimirką iš siaubo pabudau. ir pirma mintis penktadienį, septintą ryto buvo: kaip dar gali kažkas tikėti tais krikščionimis, žinant bažnyčios istoriją?